Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Škėma

Antanas Škėma (1910–1961) – katastrofistinio modernizmo įtakų bene labiausiai paveiktas lietuvių teatralas, prozininkas ir dramaturgas – gimė 1910 m. lapkričio 29 d. Lodzėje (Lenkija) inteligentiško, kūrybiško, bet valdingo gimnazijos direktoriaus šeimoje. Vaikystė prabėgo revoliucinių neramumų draskomoje Rusijoje ir Ukrainoje. 1929 m. baigęs „Aušros“ gimnaziją Kaune, Škėma įstojo į Lietuvos universitetą, iš pradžių studijavo mediciną, vėliau teisę. Studijų metais atsiskleidė aktoriniai Škėmos gabumai, jis įstojo į teatro studiją ir netrukus buvo priimtas į Valstybės teatrą Kaune, kur atliko įvairius antraeilius vaidmenis. 1940 m. persikėlė į Vilniaus valstybinį teatrą, kur ėmė bandyti jėgas režisūroje. Karo pradžią Škėma sutiko kaip Lietuvos aktyvistų fronto surengto Birželio sukilimo dalyvis („Šaudžiau nevikriai, bet su pakankamu civiliokui entuziazmu“). Vokietmečiu Škėma dirbo teatre, pratindamas publiką prie tiems laikams dar neįprastų išraiškos formų. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, Vokietijoje dalyvavo pabėgėlių stovyklų meniniuose susibūrimuose, čia pasirodė ir pirmasis novelių rinkinys Nuodėguliai ir kibirkštys (1947). Persikėlus gyventi į JAV Škėmai nepavyko rasti darbo, kuris bent minimaliai atitiktų rašytojo ir teatralo profesiją, tad liko juodadarbis – fabriko darbininkas, lifto operatorius, dėžių pakuotojas. Buvo aktyvus lietuvių kultūrinio ir teatrinio gyvenimo dalyvis. Amerikoje pasirodė novelių rinkiniai Šventoji Inga (1952), Čelesta (1960), romanas Balta drobulė (1958) ir keletas dramų (žymiausia iš jų Pabudimas (1956))
Škėmos kūryboje iškylantis pasaulis – nervingo, psichologiškai suluošinto, prieš veidmainišką miesčionių etiką ir moralę sukilusio herojaus kančių ir kovos laukas. Jo knygos dažnai sukeldavo skandalą, ir atrodė, kad Škėma sąmoningai provokuodavo prie „čiobrelinės lyrikos“ ir klojimo teatrų vaidinimų įpratusią publiką. Daug nepasitenkinimo sukėlė novelių rinkinys Šventoji Inga ir drama Pabudimas. Skaitytojus šiurpino juose užfiksuoti žmogiškos prigimties patologiniai pavidalai, nors visas apsakymus ir dramą persmelkęs žiaurumas buvo psichologiškai motyvuotas – rašytojas su visomis šiurpiomis detalėmis vaizdavo sovietinį totalitarinį režimą, kurį laikė viena iš XX amžiui būdingų nužmogėjimo formų, nebuvo palankus ir vartotojiškos Vakarų civilizacijos, kuriai žmogus svarbus vien kaip verslo sistemos sraigtelis, atžvilgiu. Pasitelkdamas sudėtingą modernistinę formą, jis atskleidė individo laisvę žlugdančios sistemos veikimo mechanizmą.
Svarbiausias Škėmos veikalas, atskleidęs beprotišką „persodinto augalo“ būklę, romanas Balta drobulė, parašytas 1952–1954 metais. Ilgą laiką kūrinį bijota spausdinti, o jam pasirodžius 1958-aisiais daugelio skaitytojų reakcija buvo itin pikta ir neatlaidi. Romano struktūra grįsta kelių pasakojimo plotmių persiklojimu: vieną lygmenį sudaro nepilna para iš lietuvių poeto ir New Yorko viešbučio keltuvivninko gyvenimo, antąjį – skyriai „iš Antano Garšvos užrašų“, kuriuose pagrindinis veikėjas prisimena savo gyvenimą Lietuvoje ir Vokietijoje, trečiąjį – praeitis, kurią atskleidžia ne pats Garšva, o trečiojo asmens – pasakotojo balsas.
Baltoje drobulėje kaitaliojami ryškūs praeities prisiminimai ir kapota ekspresionistine technika apibūdinama ankšta viešbučio erdvė, kurioje kaip narve uždarytas šinšilas pasmerktas vegetuoti pagrindinis herojus Antanas Garšva. Racionalius samprotavimus keičia karščiuojančios sąmonės vizijos, žargoniškas frazes įvairiomis kalbomis – improvizuotas poetinis srautas. Antaną kamuoja neurotiška savijauta ir epilepsijos priepuoliai, jo negelbsti nei meilė Elenai, nei gydytojo Igno konsultacijos. Antano liga – visą išeiviją kamuojančios negalios metafora. Kita vertus, keltuvininkas nėra tipiška egzodo prozos figūra: nors ir tapatinasi su archetipiniais lietuvių kultūros įvaizdžiais (Mažvydo kaukais, sutartinių ir neoromantikų kartos poetika), jis nepriklauso organizuotai bendruomenei, visur pabrėžia savo individualumą, šaiposi iš patriotiniais štampais manipuliuojančio poeto Vaidilionio, net mistinėje Juozapato pakalnės vizijoje mįslingų vėlių klausiamas, kokius įsakymus vykdęs gyvųjų pasaulyje, atsako: „Aš vykdžiau ieškančiųjų įsakymus“. Škėmos žmogus gyvas, kol nerimsta ir ieško. Išprotėjusio Antano veidas „ramaus idioto“, vadinasi, paieškos baigtos.
Vėlyvoji Škėmos kūryba buvo dar novatoriškesnė labiau šokiruojanti, tačiau kai kurios temos liko iki galo neišplėtotos. Ypač verta paminėti apysaką Izaokas ir dramą Ataraxia, parašytas prieš pat mirtį. Abejose susitinka amžini priešai ir paradoksalūs sąjungininkai – lietuvis Andrius Gluosnis ir žydas Izaokas, kurie susivienija prieš bendrą priešininką – mechanistinės Vakarų civilizacijos anoninimės visuomenės atstovą misterį Smitą. Paliečiami išeivijoje skausmingai vertinti žydų genocido bei lietuvių kaltės ir pasiaukojimo, nuolankumo ir maišto klausimai. Kaltė apmąstoma kaip filosofinė, egzistencinė kategorija.
Tragiška Škėmos žūtis . rugsėjo 11 d. Pensilvanijos greitkelyje, grįžtant iš kasmetinio liberalios akademinės organizacijos „Satara-Šviesa“ susirinkimo, tapo daugybės eilėraščių, nekrologinių straipsnių ir memuarinių etiudų siužetu. Ypač išgarsėjo Algimanto Mackaus eilėraščių ciklas Chapel B ir Henriko Nagio eilėraščiai iš rinkinio Broliai balti aitvarai.

Manfredas Žvirgždas, Viktorija Šeina

Literatūra

Škėma

Ar žinote, kad...